Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Marčėnas

Aidas Marčėnas (g. 1960) poetas, literatūros kritikas, eseistas, išleidęs eilėraščių rinkinius Šulinys (1988), Angelas (1991), Dulkės (1993), Metai be žiogo (1994), Vargšas Jorikas (1998), Dėvėti (2001), Pasauliai (2005), Šokiai (2008), Dievų taupyklė: gyvenimo srauto poezija (2009), Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės (2012), eilėraščių rinktinę Eilinė (2006). Nestudijavęs universitetuose, neturėjęs nuolatinio darbo kultūros institucijose, Marčėnas šiandien yra turbūt žinomiausias ir mėgstamiausias savo kartos poetas, Nacionalinės ir visų svarbiausių poezijos premijų laureatas. Jo eilėraščiai dažnai virsta dainomis, o akivaizdžią įtaką jauniesiems poetams kai kuriais atvejais galima pavadinti epigonizmu.
Marčėnas savo kūryboje suderina žaismę, gatvės kalbą ir kartu puikiai valdo eilėraščio formą, girdi ir gerbia lyrikos tradiciją. Idealizmas jam nėra cinizmo priešingybė, o krikščioniška tapatybė dera su liberalesniu požiūriu į pasaulį. Soneto forma, eilėraščio muzikalumas, dominuojantys tradiciniai lyrikos įvaizdžiai rodo ir pagarbą poetiniam amatui, techninei jo pusei, ir menininko, įvaldžiusio amatą, perėmusio tradiciją, laisvę bei kūrybingumą. Marčėnas vadinamas žaidžiančiu poetu, jo kūrybai būdingas stilizavimas, kalbos pojūtis, laisvas elgesys su formomis kartais, anot Ritos Tūtlytės, primena vaikų kūrybiškumą, spontaniškus pamėgdžiojimus, perfrazavimus, improvizavimą. Audingos Peluritytės nuomone, „kalbos išgalės išlaisvina spontanišką kūrybinę energiją – mokėjimą bei malonumą žaisti, tačiau įpareigoja formos harmonijai. Marčėno vietą lietuvių lyrikos tradicijoje kaip tik ir lemia tokio žaidimo kalba išnaudojimas bei įsipareigojimas tradicijai“.
Marčėnas – vienas labiausiai su tradicija komunikuojančių poetų, tačiau jis lieka dėmesingas ir artimiausiai aplinkai, kintančiam žodynui bei vertybėms. Dėl gausybės citatų, parafrazių, svetimos stilistikos, įvaizdžių perdirbinėjimo Marčėnas neretai vadinamas postmoderniu autoriumi, o literatūros kritikas Valdemaras Kukulas jį yra pavadinęs lietuvių poeziją siaubiančiu barbaru. Tačiau Marčėnas iš svetimų detalių kuria savus daiktus, iš to, ką yra sukaupęs asmeninėje ir kultūrinėje patirtyje, kas tvyro ore, kuria savo tekstus. Kaip pats sako, jam patinka ne išradinėti dviratį, o juo važiuoti. Viktorija Daujotytė yra lyginusi Marčėno citatiškumą su partitūros atlikimu – tekstai rašomi tarsi iš naujo atliekant muzikos kūrinį, ne pakartojami, bet perrašomi. Kaip ir daugelis kitų dabartinių autorių, Marčėnas atsiduria situacijoje, kai sunku patikėti, jog rašoma švarioje ir tuščioje erdvėje, greičiau tokį rašymą galima apibūdinti palimpsesto terminu. Palimpsestas – papirusas, ant kurio rašoma nuskutus prieš tai buvusį tekstą, šiuo žodžiu nusakomas postmodernus rašymo būdas, į kurį eilėraščių rinkinio Palimpsestai pavadinimu 2004 m. reagavo Kornelijus Platelis, o pats Marčėnas sukūrė „dėvėtų eilėraščių“ metaforą knygoje Dėvėti (2001). Marčėno kūrybai nebegalioja tradicinė perskyra tarp kultūrinių įtakų ir tiesioginės saviraiškos.
Marčėnas susigrumia su klasika, su tradicija, nors ir nesiekia taip radikaliai jos pakeisti kaip Geda. Kalbant apie Marčėną, vienas iš dažniausiai prisimenamų poetų yra Henrikas Radauskas, su kurio poetika dar sovietmečiu užmegztas dialogas (intensyviausiai Tomo Venclovos, Gintaro Patacko, Antano A. Jonyno) viršūnę pasiekia būtent Marčėno kūryboje. Vienas akivaizdžiausių Radausko intertekstų pasirodo eilėraštyje „Šitoj erdvėj prieš pat užmingant“. Su Radausku Marčėną pirmiausia sieja formos precizika, estetinio pasaulio autonomiškumas ir savotiškas literatūriškumas.
Marčėnas – subtilios poetinės klausos poetas, girdintis kalbos dikta(n)tą ir tikrą poeziją suvokiantis kaip mistinį kalbos aktą, kai ne tik ar ne tiek poetas kuria eilėraštį, kiek kalba, poezija, eilėraštis kuria poetą. „Poezija ir yra poezija, kad sakytų daugiau, nei nori poetas“, – tokią ir panašias mintis ne kartą yra svarstęs Marčėnas.
Marčėnas visuomet buvo poetas, kuris reaguoja į tai, kas vyksta artimiausioje aplinkoje, o eilėraščio kalba perima gatvės šnekos intonacijas, slengą. Gorkynės laikų bičiulis Edmondas Kelmickas yra sakęs, kad jiems buvo nepriimtina kūryba, kuri „neauga iš kūrėjo konkrečios terpės, iš to, kas yra čia ir dabar“. Tokiais ženklais pažymėti ir iš vaikystės prisiminimų (eil. „Mano Neris“), ir iš lengviau atpažįstamų socialinių ženklų nuausti tekstai (eil. „Maxima“, „Second hand“, „Regnum MMIII“). Nėra eilėraščio nevertų objektų, nebijoma banalybės, kurios „išgelbėjimą“ yra pastebėjęs ne vienas Marčėno skaitytojas.
Pasaulis Marčėno poezijoje reliatyvus, jo ribos plastiškos: sudėtingi prisiminimų ir dabarties ryšiai, sapnas, poezija, meno kūriniai, žaidimas susipina, keičiasi vietomis su „tikrove“ (eil. „Šitoj erdvėj prieš pat užmingant“, „Siaurukas čia suka į saulę“), pasaulis įgyja daugiskaitinę formą (rinkinys Pasauliai, eilėraštis „Taip“). Panašiai ir pats žmogus – atsiminimų (eil. „Klaida“), meno patirčių, fizinio kismo procesas („laikas mūsų infantilios jaunystės / beveik nerealus“). Viena ne kartą Marčėno varijuotų minčių: per septynerius metus pasikeičia visos žmogaus kūno ląstelės, vadinasi, ką kalbėjai, rašei anksčiau, buvo kažkoks kitas žmogus ar bent jau kitas kūnas.
Painus autorytės klausimas: kas rašo – poetas, pati kalba ar kažkas diktuoja poetui? „Aidas Marčėnas“ tampa eilėraščio personažu, „kažkokiu Maršienu“, dažnai žaidžiama vardo reikšme kaip kalboje sklindančiu kitų balsų, tradicijos aidu. Žmogus čia suvokiamas ne kaip unikalus, stabilią šerdį turintis fenomenas, o greičiau kaip įvairių kultūrinių, visuomeninių, egzistencinių patirčių, įtakų derinys, kurį eseistas Alfonsas Andriuškevičius yra pavadinęs tekstų konsteliacijomis.
Visoje Marčėno poezijoje prasmingai derinami kontrastai: šalia reliatyvizmo galima jausti vertybių ašį, šalia idealizmo – pašaipą, ironiją, o poezijos amato iškėlimas netrukdo suvokti poezijos kaip mistinio akto.

Literatūra

Marčėnas

Ar žinote, kad...